Jo biografijoje driekiasi ir susipina įvairiausios sritys – pradedant finansais, IT konsultavimu, akademine karjera, įmonių personalo valdymu ir baigiant nekilnojamuoju turtu, pastatų renovavimu, automobiliais ir antikvarinėmis parduotuvėlėmis. Kaip sako pats Marcus, visos šios veiklos vienaip ar kitaip inspiravo, lėmė ar prisidėjo prie pagrindinio jo užmojo – sukurti geresnes sąlygas jaunimo švietimui. „Geresnes“ visomis prasmėmis, kiek tik jų yra ir kiek dar atsiras.
Britas įkūrė ir vadovauja įmonei „Bryanston Square“, daugiausia užsiimančiai kišimusi į švietimo įstaigų gyvenimą. Kompanija konsultuoja mokytojus, dėstytojus, mokyklų bei universitetų vadovybes. Darbuotojai veda paskaitas, bendrauja su mokiniais, studentais, kuria edukacines programas bei tobulina esančias. Taip pat, ir tai turbūt yra viena svarbiausių funkcijų, padeda žmonėms atrasti sau tinkamiausią profesiją, darbą, veiklos kryptį. Tam tikra prasme Marcus ir jo komanda yra švietimo dizaineriai. Iki šiol „Bryanston Square“ sėkmingai pabendravo su daugiau nei 120 mokymo įstaigų, apmokė apie 20 000 mokytojų, dėstytojų bei švietimo srities vadovų, laimėjo virš 70 procentų viešųjų konkursų visame pasaulyje, kuriuose dalyvavo kaip konsultavimo įmonė.
Praėjusiais metais M. Orlovsky patirtimi dalijosi konferencijoje „TEDxVilnius 2011“. Čia sulaukė tiek plojimų bei pagyrų, jog organizatoriai nusižengdami taisyklėms jį pasikvietė ir šiemet. Po šių metų konferencijos Marcus papildomai vedė viešą, nemokamą paskaitą „Kas yra gera mokykla?“ Už jūrų ir už marių šis žmogus garsėja savo viešojo kalbėjimo talentu, o ypač sugebėjimu ne tik apšviesti, pademonstruoti kūrybingą mąstymą ir priversti auditoriją taip mąstyti, tačiau ir nenuginčijamu linksmumu. Kelis klausimus švietimo taisytojui pavyko užduoti jam vis dar viešint Vilniuje.
Kaip keičiasi mokinio ir mokytojo santykis ir kaip, Jūsų manymu, jis turėtų keistis?
Na, tapo aišku, jog pažinimo sfera auga ir kartu auga mūsų gebėjimas ją aprėpti. Vadinasi, mums nebėra būtina ieškoti sunkiai suprantamų knygų bibliotekose, ir mums tikrai nebėra būtina ieškoti asmens, žinančio atsakymus. Viskas, suprantama, interneto dėka – kas valandą įkeliami gigantiški naujos informacijos kiekiai, Google nufotografavo bene visas planetos gatves, o žymūs mokslininkai dalinasi savo vertingais atradimais su visais norinčiaisiais. Šiandien mokytojas nebegali būti tuo žmogumi, kuris turi visas žinias, o mokiniai nebegali būti išmokyti ar priversti jas iš jo pasiimti. Mokytojas (turiu omeny visų tipų mokytojus, dėstytojus, vadovus) turėtų tik padėti besimokantiesiems patiems rasti tinkamiausią informaciją, kartu interpretuoti ją ir skirti produktyviam naudojimui. Mokytojas tampa gidu, asmeniniu treneriu, palydovu ir tik išskirtinais atvejais – bambekliu ar prikaišiotoju, jei kas vyksta ne taip.
Ar atradote „idealias sąlygas“ veiksmingam mokymuisi?
Taip! Mes, kaip vartotojai, privalome pasirinkti, ką ir kada mokytis. Taigi, mums tenka atsižvelgti ir į priežastis, kodėl mums tai reikia išmokti, ir erdves, kur mums tai geriausia padaryti. Jei nepakartojamas mokytojas su manimi pasidalins neįkainojama patirtimi, aš greičiausiai ją pamiršiu ar patarimo nesuprasiu, jei tuo metu stumdysiuosi nekvapniame traukinio vagone. Žmonės skirtingai mokosi žiemą ar vasarą, ryte ar vakare, viduje ar lauke, pavalgę ar alkani, pavėlavę ar ilgai laukę, šlapiais ar sausais batais, norėdami į tualetą ar į polikliniką, sėdėdami ar gulėdami ir taip toliau. Vadinasi, geriausias sąlygas žmogui mes galime sudaryti išstudijavę jo gebėjimus, aplinkos bei kitų sąlygų poveikį jam ir sukūrę specialų modelį. Taip galime individus skirstyti į grupes. Mūsų patirtis parodė, jog jie dažniausiai neišsiskirsto pagal amžių, kaip priimtina mokyklose – skirstyti mokinius į klases pagal skaičiukus gimimo datoje.
Kaip geriausia tobulinti mokymosi procesus, negriaunant pasitikėjimo mokyklomis ar negriaunant pačių mokyklų?
Per mano dvidešimt penkerių metų patirtį švietimo srityje įsitikinau paprasčiausiu dalyku – vaikai nori mokytis, o mokytojai nori užauginti stiprią jaunąją kartą. Kas mums labiausiai nesiseka – visa tai išmatuoti, įvertinti viso šio švietimo proceso veiksmingumą. Ką mes konkrečiai darome blogai? Ogi priverčiame mokinius laikyti egzaminus, kuriuose jiems gerai pasiseks, jei jie prisimins kažkokią informaciją. Kartais netgi pagal egzaminuose pademonstruotą atminties stiprumą skirstome žmones į protingus ir neprotingus. O tai jau pernelyg paviršutiniška. Ir pernelyg naivu.
Tikra tiesa, kad nereikėtų griauti pasitikėjimo mokyklomis ar griauti jų pačių. Tarkime, nėra labai efektyvu atleisti „blogus“ mokytojus – tuos, kuriais nepatenkinti mokiniai ar kiti mokytojai. Daug geresnis ir jau pasitvirtinęs būdas yra tokius mokytojus konsultuoti. Konsultuoti sujungiant mokyklos ir už mokyklos ribų esančius pasaulius. Turiu galvoje tokius užmokyklinius pasaulius kaip darbo rinka, vyriausybinės organizacijos, mokslininkai, politikai ir taip toliau. Mokytojams ugdytis labiau nei bet kas kitas kenkia jų profesinio tobulėjimo uždarumas. Visos švietimo reformos pasiseks tik tada, kai visuomenė, norinti užauginti gerą jaunąją kartą, bendradarbiaus su žmonėmis, kurie tą jaunąją kartą augina.
Ar mums, lietuviams, trūksta kažko specifinio mūsų švietimo sistemoje?
Kiek domėjausi, tikrai ne – panašios problemos aktualios absoliučiai visur. O ypač opi prisitaikymo problema: visuomenė keičiasi greičiau, nei edukacinė sistema suspėja keistis paskui ją, nes toji sistema naudoja kelių šimtų metų senumo švietimo principus. Iš visų mūsų reikalaujama daugiau ir reikalaujama globaliau, vadinasi, ir edukacinė sistema turi būti pritaikyta „mąstymui be valstybių sienų“. Jauni žmonės šiais laikais yra tikri pasaulio piliečiai, taigi pasaulis, kurį jie susikurs, irgi neišvengiamai bus globalus. Ir juk jiems reikės jame gyventi, ne mums. Tad mums privalu sukurti švietimo sistemą, kuri būtų naudinga jiems, o ne tenkintų pasenusius ir nebenaudingus standartus. Kai kurioms šalims tiesiog užtrunka ilgiau tai suvokti. Joms ilgai užtrunka suvokti tokį paprastą ir akivaizdų dalyką, kad vienokiai visuomenei sukurta sistema tikrai netiks visiškai kitokiai visuomenei.
Pabaigoje – kūrybinis klausimas. Obuolys dažnai vaizduojamas kaip pažinimo, mokslo simbolis. Ar keistumėte jį kuo nors kitu?
Manau, kad keisčiau. Galbūt į gilę? Ją sunku perkąsti, tačiau iš jos gali užaugti įstabus ir stiprus ąžuolas. Obuoliai paprasčiausiai kiek per „minkšti“.
Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-24-svietimo-dizaineris-marcus-orlovsky-kaip-mokytojas-tampa-gidu-palydovu/89776
