Interviu su Domantu Pauliuščenko

– Sveikas, Domantai. Dabar tu – laisvųjų imtynių čempionas. O nuo ko viskas prasidėjo? Kada pradėjai sportuoti?

– Turiu vyresnį brolį, kuris lankė laisvąsias imtynes – jis ir atvedė mane į imtynių sporto salę. Tai buvo maždaug prieš dešimt metų, kai man buvo septyneri.
 

– Sporto šakų yra išties daug. Kaip nusprendei, kad tave traukia būtent ši sporto šaka?

– Kai įžengiau pro imtynių sporto salės duris, užlipau ant imtynių kilimo, padariau pirmą treniruotę ir supratau, kad tai yra mane traukianti sporto šaka ir joje noriu siekti savo užsibrėžtų tikslų. Juk gyvenime reikia daryti tai, ko tu nori!
 

– Ar nebuvo kilusi mintis mesti šį sportą ir užsiimti kažkuo kitu?

– Tikrai ne, nes nevyriška mesti tai, ką esi pradėjęs. Taip daro tik silpni žmonės, o aš toks nesu.
 

– Kokius prizus esi pelnęs, kokiose varžybose dalyvavęs, kokias vietas užimi?

– Kaip ir daugumoje sporto šakų prizai yra medaliai, taurės, diplomai, piniginės premijos ir kita. Aš nesu tas žmogus, kuris sportuoja dėl prizų, man svarbiau garbė, todėl nelabai ir prisimenu tikslių apdovanojimų. Galiu pasakyti tik tiek, kad jų buvo pakankamai skirtingų. Esu dalyvavęs daugybėje varžybų ir užėmęs įvairiausių vietų, bet pačios įsimintiniausios varžybos – 2014 m. Pasaulio jaunių laisvųjų imtynių čempionatas, kuriame pavyko užimti 9-ąją vietą. Be abejo, visą gyvenimą prisiminsiu, kad 2015 m. pavyko laimėti Lietuvos suaugusiųjų imtynių čempionatą. Tai tikrai įsimintinas laimėjimas.
 

– Šioje sporto šakoje sužeidimai neišvengiami. Tad kokių traumų esi patyręs?

– Kuo labiau augi ir tobulėji, tuo mažiau traumų pasitaiko, nes išmoksti saugoti save ant kilimo, bet, žinoma, būna ir neišvengiamų situacijų. Traumų esu patyręs įvairių: yra skilusi alkūnė, skilę šonkauliai, plyšę riešo raiščiai. Dažniausiai pasitaikanti trauma, kad ir kaip juokingai beskambėtų, yra ausų lūžiai. Ne veltui sakoma, kad ausys - imtynininkų pasas. Taip pat pasitaiko ir akies prakirtimų.

– Kiek treniruočių būna per savaitę? Ar treniruotės bei varžybos netrukdo mokytis?

– Turiu šešias treniruotės per savaitę, bet dažnai keliuosi ryte, kad prieš mokyklą padaryčiau papildomą treniruotę. Dažnai išvažiuojame į sporto stovyklas, kad pasiruoštume rimtoms varžyboms. Be abejo, kai nebūnu savaitėmis mokykloje, tai ir atsilieku nuo mokymosi plano. Tam, kas man įdomu ir kurių dalykų žinias noriu gilinti, tikrai surandu laiko pasimokyti, tačiau man neįdomiems dalykams ir tiems, kurie man atrodo nereikalingi, laiko pasimokyti nebelieka. Nesu tas, kuris mokosi dėl pažymio.
 

– Kas tau padeda siekti savo tikslų, kas skatina tave?

– Man padeda noras garsinti Lietuvą visame pasaulyje, noriu, kad Lietuvą žinotų ne tik kaip krepšinio tautą. Taip pat labai paskatina noras įrodyti visiems artimiesiems, kad aš galiu!
 

– Šiuo metu esi vienuoliktokas. Ar sportuosi ir baigęs gimnaziją?

– Sportas jau įaugęs į mano kraują, tad jeigu mano diena praeina be sporto, naktį negaliu užmigti... Todėl sporto neužmiršiu, tik dar nežinau, ar pavyks sportuoti profesionaliai kaip iki šiol, nes turiu ir kitą svajonę, kurią tikrai išpildysiu. Jei viską išeis suderinti, tai dar ne kartą ginsiu Lietuvos garbę Europos ir pasaulio čempionatuose.
 

– Kadangi gimnazijoje mokytis liko jau ne tiek daug laiko, tad kuo svajoji būti ateityje?

– Turiu dvi svajones: viena iš jų yra buti geriausiu Lietuvos imtynininku visoje Lietuvos laisvųjų imtynių istorijoje, o antra, kiek kuklesnė, yra pabaigti dantų technikos studijas ir būti geru dantų techniku.
 

– Ką galėtum patarti tiems, kurie nesportuoja?

– Galiu patarti tai, kad reikėtų rasti bent vieną valandą per dieną, kurią būtų galima skirti sportui. Sportinio užsiėmimo, kuris jus traukia, atradimas ir reguliarus sportavimas padės pabėgti nuo kasdieninės rutinos ir išlaisvinti savo mintis. Pabandykite – sugrįžę po valandos sporto, jūs prisėsite prie savo neužbaigtų darbų ir galėsite juos užbaigti šviežiomis bei pailsėjusiomis mintimis. Sportas – sveikata!
 

– Ačiū už pokalbį.

– Ačiū už klausimus.

Kalbino „Žodžio“ redaktorė Rugilė Ramanauskaitė