Pergalė respublikiniame rašinių konkurse.

Balandžio 13 dieną Panevėžio „Minties“ gimnazijoje vyko respublikinio rašinių konkurso „Gyvybė – dovana, branginkime ją“, kuris organizuojamas jau ketvirtus metus,  vertinimo komisijos pasitarimas, kurio metu buvo vertinami, analizuojami gauti rašiniai. Konkurse dalyvavo 9 (I) – 12 (IV) klasių mokiniai.  Iš viso konkursui buvo pateiktas 51 rašinys. 11/ gimnazijų III klasių grupėje, įvertinus gautus  darbus, nutarta skirti vieną I-ąją, vieną II-ąją vieną III-iąją vietą. I vieta skirta   Monikai Kvederaitei, mūsų gimnazijos IIIg1 klasės gimnazistei.  Darbas įvertintas kaip brandus, labai meniškas, turintis daug kontekstų, praturtinančių kūrinį. Rašant rašinį Moniką konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Roma Stunžinienė.

APIE BORUŽĖLĘ, SKRUZDĖLĘ IR ŽMOGŲ

Ką pajustumėte, jei vieną gražų rugpjūčio vakarą įsitaisytumėte lauke ant rasotos žolės ir pamėgintumėte skaičiuoti žvaigždes, pamiršę savo rūpesčius, baimes, problemas, viską palikę toli už savęs, už tūkstančių mylių? Ar pajustumėte pilnatvę, jei pasitiktumėte kiekvieną vėstančio vėjelio dvelktelėjimą, jaustumėte, kaip Jūsų ranka ropoja skruzdėlė, jei išgirstumėte, kaip „kalba“ medžiai, kaip tolumoje suklinka žuvėdros? Taip, jei įvykdytumėte vienintelę sąlygą   - pamirštumėte problemas. Taip, glostydami delnais rasotą  žolę, pajustumėte ramybę, santarvę su pasauliu . Akimirką atrodytų, jog laiko tėkmė sustojo, jog visas pasaulis tobulas. Pasisukę ant šono netyčia pajudintumėte žolės stiebelį ir nuo jo nukristų taip sunkiai ropojusi boružėlė, kuri dar nemiega. Nemiega kaip ir Jūs. Taškuotoji vėl kibtų į sunkų darbą, nepasiduotų blaškoma ir siektų savo, atrodytų, menko tikslo - užkopti į jau vystančios rudeninės gėlės žiedo vidurį.  Tada Jums toptelėtų mintis: ar aš pasielgčiau taip pat? Jei būčiau maža boružytė, kopianti stiebu, ar imčiausi kartoti šį veiksmą kaskart, kai gyvenimas mane palauš? Turbūt ne... Žmogiškoji prigimtis tokia - ieškoti lengviausių išeičių?

Mes, žmonės, ne tokie kaip boružės. Mūsų trapios žmogiškosios sielos dažnai patiria daug šiurkščių likimo prisilietimų: skurdą, badą, šaltį, vienatvę, liūdesį, sielvartą... Tačiau mes, skirtingai nei boružėlės, jų nesistengiame įveikti. Kartais būname per žingsnelį nuo noro pabaigti šį gyvenimą. Kartais mums tai pavyksta...

„Siekti mirties dėl skurdo arba dėl nelaimingos meilės, arba dėl kokio nors sielvarto yra ne narsuolio, o greičiau bailio savybė. Juk vengti gyvenimo sunkumų ir iškęsti mirtį ne todėl, kad tai būtų kilnu, o tik kad išvengtum nelaimių, - tai ištižimas“. Tai viena Aristotelio minčių, kuri įkvepia mane, kai jaučiuosi gniaužiama likimo kumščiuose. Mes labai retai pasigėrime savo aplinka, pasidžiaugiame tuo, kas mus supa. Visi turime problemų - vieni didesnių, kiti mažesnių, tačiau mums jos yra vienodai svarbios. Kažkas išgyvena dėl savo artimųjų netekties, kažkas sužinojo, kad serga vėžiu, kažkas kaip tik dabar meldžia Dievą pastogės. Galbūt kaip tik dabar vidury pasaulio maža mergaitė valgo duoną, kurią išmetėm anądien. Kažkur, Afrikos gilumoje, mirė berniukas. Iš troškulio. Tačiau jis šypsojosi. Jam buvo gera, kad šalia jo yra mama ir du maži broliukai, kurie kiekvieną minutę palaikė jo širdies plakimą. Kartais mums atrodo, kad mes nepakeliame  gyvenimo uždėtos naštos, kad ji per sunki... Tada kodėl maža boružėlė niekada nepasiduoda? Kodėl skruzdėlytės tempia trigubai už save didesnius šapelius ir nesiskundžia? O juk jos tokios mažos... Mažos ir pažeidžiamos... Visai ne taip, kaip mes. Mes galime įveikti visas negandas ir apginti silpnesnius, tuos, kuriems reikia mūsų globos, rūpesčio, meilės. Tačiau ar kada apie tai pagalvojame? Jei sykį  nubustume skruzdėlytės kūne, ar pajėgtume susidoroti su užklupusiais sunkumais? Su stipriu, blaškančiu vėju, žmogaus žiaurumu, smėlio lavinomis, gigantiškais lietaus lašais? Manau, jei taip nutiktų, pasijustume tokie menki, kokiais niekada nesijautėme. Mūsų galioje yra labai daug dalykų. Mes patys nė nenutuokiame, kiek daug galime. Tačiau kai iškyla sunkumai, mūsų  stiprybę užtemdo juodas debesis, kuriame nė lašo lietaus ir kuris negali nuplauti mus kankinančių nelaimių. Tik ar galima  pasiduoti? Ar verta imti ir pabėgti nuo savo gyvenimo? Negi neįdomu, kas bus toliau? Savižudybė - tai lyg durys su viena rankena. Jei išeisim - grįžti, kad ir kaip norėtume, negalėsim. Mūsų  niekada nešildys saulės spinduliai, nebeišgirsim lietaus lašų, švelniai barbenančių  į langus, nepamatysim ir šalia savo namų pavasarį pražydusios obels... O ji mūsų lauks... Visą žiemą kentės alinančias pūgas, kaustantį speigą, kentės vieniša ir sustirusi iš šalčio, kad pavasarį mus nudžiugintų baltų žiedų jūra... O mūsų nebus... Argi ne apmaudu? Pamenat, kaip maži bėgiodavome  po rasotą žolę? Yra žmonių, kurie nežino, koks tai jausmas. Yra žmonių, kurie niekada nepakils iš neįgaliojo vežimėlio, kurie saulę matys tik per ligoninės langą, kurie niekada neišgirs paukščio čiulbėjimo ar neišvys kopiančios stiebu mažos boružėlės... Tačiau jie gyvena. Gyvena ir dovanoja gyvenimo džiaugsmą aplinkiniams...

Mes jaučiame sielos skausmą, tačiau tai nereiškia,  jog dėl to negalime girdėti, matyti, pajusti to, kas gražu, to, kas ramina, to, kas suteikia pilnatvę. Mes pagal savo žmogiškąją prigimtį turėtume kovoti. Mes turime vieni kitus, galime bet kada ištiesti pagalbos ranką, ištarti paguodos ir padrąsinimo  žodį ar pasidalinti nuoširdžiu apkabinimu. Mums tereikia kalbėtis. Kalbėtis vieniems su kitais. Priešingai nei boružėlė, žmonės turi į ką atsiremti.  Tai ne tik gamta, kuri visapusiškai išvalo sielą ir padeda nurimti, bet ir žmonės, kurie kiekvieną sunkią minutę pasiruošę padėti.

Mieli žmonės, rašau jums, norėdama užkirsti kelią  beprasmybei. Tik žengę žingsnį prarajos link ir tik tada, kai kelio atgal nebus, suprasite, kaip suklydote. Tačiau gali būti per vėlu. Pažvelkite į savo rankas. Ar žinote, ką jose dabar laikote? Savo gyvenimą, savo ateitį, praeitį ir dabartį, viską, kas jums brangu, viską, kas miela, visus savo vaikystės prisiminimus, visas gražias akimirkas, paukščių čiulbesį, fontano čiurlenimą, medį, kurį auginote, ir mažą boružėlę, kuri dabar atkakliai kopia aukštyn gėlės stiebu. Viskas jūsų rankose. Kilstelkit jas aukštyn į dangų ir nedrįskit paleisti iš jų to, ką laikote... Laikote gyvybę.