2014 m. birželio 6 d. iš Raseinių išvyko autobusas aktyvių gimnazistų su mokytojomis. Tai buvo dovana, kurios išpakavimo laukė ne vienas. Pravažiavę Kauną ir Vilnių pagaliau sužinojome, kur tiksliai vykstame – į sovietinį bunkerį prie Nemenčinės. Atvykus visi privalėjo apsivilkti sunkias šimtasiūles ir išsirikiuoti. Vėliau – išsiskaičiuoti pirmais antrais. Kam nors suklydus, teko vykdyti užduotis ir vėl klausytis, jog mes neturime teisės mąstyti už majorą. Visi įbėgome į bunkerį.
Stovime ramiai. Priglaudę prakaituojančius delnus prie storų drėgme persisunkusių striukių. Ką tik skanduodami „kaire, kaire, viens du trys“ sustojome į eilę taip, kad matau, kaip prieš mane stovinčios merginos plaukai juda, kvėpuojant jai į nugarą. Majoras kažko paklausia ir mes visi, lyg viena sušunkame „tak točna“, jis rėkia „negirdžiu“ ir mes visa savo esybe priėmę tuos rusiškus svetimkūnius spjauname juos, kuo stipriau ir toliau, kaip galime „tak točna!!!“
Tik ką buvome KGB kambaryje ir matėme, kaip vienas jaunuolis priėmė tarybines sąlygas tam, jog galėtų gražiai gyventi. Gražiai – baigti mokyklą dešimtukais ir medaliu, įstoti į geriausią aukštąją mokyklą, turėti puikų butą ir važinėti automobiliu, į kurį kiti galėtų tik seiles varvinti. Majoras klausė: „ar nori gerai baigti mokyklą? Ar nori turėti butą, o tavo žmona vaikščiotų gražiai apsirengusi?“ Jis atsakė „taip“ ir majoras uždavė paskutinį klausimą: „Ar tu turi sąžinę?“ KGB kabinete išgirdome tylų atsakymą: „ne“. Majoras sutiko. Užverbuotieji KGB naktimis ramiai užmigti negalėdavo. Kaip sakė majoras, jau geriau gyventi purve ir skurde nei parduoti paskutinę sielą.
Dabar stovime ant laiptų. Dirbę nereikšmingus darbus, bėgioję su dujokaukėmis, kartoję tą patį žodžių junginį „tak točna“, kiek įbauginti ir šiek tiek pavargę.
Majoras paklausia dar vieno: „Ar geras gyvenimas Tarybų Sąjungoje?“ Beveik penkiasdešimties jaunuolių būrys, kiek abejodami, sušunkame „tak točna“. Vos vienas vaikinas ištaria „nikak niet“. Majoras tuoj pat į jį atsisuka: „Ar tu bent orientuojiesi, kur esi?“ Majoras dar kartą paklausia: „Ar geras gyvenimas Tarybų Sąjungoje?“ Ir visi šaukia kiek gali „tak točna!“
„Kaip lengva jus visus įbauginti“, – atsidūsta majoras. – „Aš jūsų nė mėnesio, nė savaitės, nė dienos neturiu. Pakako trijų valandų, kad jūs įbauginti atsisakytumėte savo tėvynės. Gėda dėl tokios kartos. Kitatautis šaukė „nikak niet“ nušauti grasinau, o jis šaukė „nikak niet“. Už 10 metų vėl pasikartos istorija, kaip Gruzijoje, Ukrainoje dabar vyksta. Ar kuris stos ginti tėvynės? Vaikinai, ar imsit ginklus ir kovosit? Ne... emigruosim, spruksim. Jūs net, kas valdžioje sėdi, nežinote.“
Stovime ir tylime. Kažkas galvose galbūt bando save įtikinti, kad tiesiog neprisiminė, kaip rusiškai yra neigiamas atsakymas. Pasąmonėje užsikodavo „tak točna“ ir neišėjo ištarti nieko kito. Vis dėlto kartojome pritarimą. Ir pasidarė gėda. Sudėtingose situacijose tetrokštame išnešti sveiką kailį, kad tik neužsidirbtumėme majoro rūstybės ir keliolikos pritūpimų.
Visuomenė be mąstymo. Štai ko išmokė grįžimas į 1984 m. – tautą be tautinės savimonės gali valdyti bet kas, kas pajėgus rėkti garsiau už kitus. Baisiausia, kad internete užauginta nepriklausoma karta, rodos, dar labiau pametusi savo tautinę tapatybę, pagarbą ir meilę Lietuvai. Tereikia kelių valandų ir mes kartosime tai, ką liepia viršesni. Vertybių šiuolaikinei kartai, atrodo, nereikia. Per skruostų raudonį, gėdą širdy ir užkaitusį kūną po tarybinėmis šimtasiūlėmis bent šiek tiek įvertinome savo būvį, savo mąstymą ir vertybes. Persikėlimas atgal į praeitį ir palyginimas su šiomis dienomis privertė pajudinti tuos užsimiegojusius neuronus, kuriuose kuoduojame informaciją – taip, aš lietuvis, aš vertas tokiu būti. Tai suteikė daug peno apmąstymams.
Truputį užkandę buvome išleisti iš bunkerio. Kito kelionės objekto taip pat nežinojome. Tai buvo Trakai, šokolado manufaktūra. Pamatėme, kaip gaminami rankų darbo saldainiai, patys juos gaminome, ragavome bei galėjome pasiimti savo pasigamintus desertus namo.
Per vieną dieną iš tiesų patyrėme daug įspūdžių. Autobuse galima buvo girdėti ne vieną pokalbį apie vertybes, iškeltas bunkeryje. Namo grįžome šiek tiek pavargę, tačiau pasisėmę vertingos patirties. Kaip teigė Johanas Volfgangas Gėtė: „Geriausia, ką mums duoda istorija,– tai jos skatinamas entuziazmas.“
Parengė: Evelina Kučinskytė, IIg5 klasė
Nuotraukos: Laura Baltkojytė,IVg3
Nuotraukos - Išvyka 2014 06 06
Ankstesnės naujienos
-
- Paskelbta: 2014-05-01
- Kategorija: Pranešimai
Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos tinklininkai tapo Lietuvos mokinių olimpinio... -
- Paskelbta: 2014-04-27
- Kategorija: Pranešimai
Visiems aktuali kalba, kuria bendraujame. Lietuvių kalba nėra vien tik sunkus ir... -
- Paskelbta: 2014-04-15
- Kategorija: Pranešimai
Balandžio 24 d. 13 val. Atvirų durų diena gimnazijoje. -
- Paskelbta: 2014-02-18
- Kategorija: Pranešimai
Gabumų srities literatūroje galima rasti įvairių gabių vaikų skirstymų skirtinga... -
- Paskelbta: 2014-01-29
- Kategorija: Pranešimai
Nuo šių mokslo metų gimnazistai naudoja naujo pavyzdžio elektroninį mokinio pažy... -
- Paskelbta: 2014-01-08
- Kategorija: Pranešimai
Baigėsi jau tradicine tapusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota akcija... -
- Paskelbta: 2013-12-22
- Kategorija: Pranešimai
Patikėkite Kalėdų stebuklu... -
- Paskelbta: 2013-11-06
- Kategorija: Pranešimai
Kviečiame 2013 m. lapkričio 22 d. 12 val. dalyvauti patriotinės dainos kon... -
- Paskelbta: 2013-10-15
- Kategorija: Pranešimai
2013 spalio 17 d. kviečiame į Tėvų dieną.
Pamokų laikas
