Interviu su gimnazistų prezidente Kamile Paulauskaite

Interviu su gimnazistų prezidente Kamile Paulauskaite

Prezidentę kalbina „Žodžio“ korespondentas Ignas Nutautas.

Ignas. — Trumpai prisistatyk tiems, kurie gerai tavęs nepažįsta. Papasakok apie save.

Prezidentė. — Sveiki, esu Kamilė Paulauskaitė, mokausi trečioje gimnazijos klasėje. Pagrindinis užsiėmimas laisvalaikiu – bendravimas su  žmonėmis, įvairių renginių organizavimas. Kalbant apie pomėgius, labai mėgstu šokti – tai padeda atsipalaiduoti, trumpam atitrūkti nuo realybės. Tiems, kuriuos domina mano asmeninės savybės, galiu pabrėžti, jog esu ambicinga, stengiuosi pasiekti visus užsibrėžtus tikslus. Taip pat niekuomet neatsuku nugaros prašantiems pagalbos ar patarimo.

Ignas. —  Kaip manai,  kodėl būtent tu laimėjai rinkimus?

Prezidentė. — Manau dėl to, jog gimnazistai manimi pasitiki ir laiko mane tinkamu žmogumi šioms pareigoms.

Ignas. — Kokia tavo veikla ir kas dar tau padeda siekti užsibrėžto tikslo?

Prezidentė. — Mano veikla labai įvairiapusiška. Tenka bendrauti su žmonėmis, aptarinėti iškilusias problemas, dalyvauti organizacinėje veikloje. Užsibrėžto tikslo siekti padeda charakteris bei mano komanda, kuri paragina grįžti į pagrindinį kelią nuklydus į klystkelius. Manau, būtų daug sunkiau, jei komandoje neturėčiau pulko motyvuotų  gimnazistų.

Ignas. Kokius darbus įvardintum, kaip labai reikalingus ir prasmingus?

Prezidentė. — Viskas, ką gero padarome, turi prasmę.

Ignas.— Ar dar kartą kandidatuotum,  jei būtų galimybė?

Prezidentė. — Taip, nes dabar turiu daugiau patirties ir tai padaryti nebūtų taip sunku, kaip atrodė tuomet.

Ignas. — Ko išmokai, ką atradai, o ką praradai , gavusi šias pareigas gimnazijoje?

Prezidentė. — Supratau, jog ne visuomet viskas yra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šalies. Anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad teks susidurti su tiek sunkumų. Reikia įdėti be galo daug pastangų. Atradau dar daugiau puikių draugų, bendraminčių,  taip pat išsiugdžiau kantrybę, kuria anksčiau negalėjau pasigirti. Apskritai,  šios pareigos man davė labai daug. Tai neįkainojama patirtis. Na, o prarasti neteko nieko. Galbūt sumažėjo laisvo laiko, tačiau tai niekis, palyginus su tuo, kiek puikių emocijų patiriu atlikdama savo pareigas.

Ignas. — Papasakok apie savo ateities svajones.  Kokią profesiją žadi rinktis?

Prezidentė. — Mano svajonės keičiasi bėgant metams. Šiuo metu, turbūt kaip ir daugelis gimnazistų, svajoju apie puikų šimtadienį. O kalbėdama apie tolimesnę ateitį, jau seniai svajoju įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti kalbų ir komunikacijos.  Nemanau, kad galėčiau svajones realizuoti kitoje srityje.

Ignas. — Ar lieka laiko pomėgiams? Ką veiki laisvalaikiu?

Prezidentė. —  Laiko pomėgiams tikrai lieka. Minėjau, jog laisvalaikiu šoku. Tai pat stengiuosi esant progai susipažinti su kuo daugiau žmonių. Manau, jog tai plečia mano pačios pasaulėžiūrą bei bendravimo gebėjimus.

Ignas. — Papasakok apie kito pusmečio veiklas.

Prezidentė. — Kitą pusmetį vyks tiek tradicijomis tapę, tiek nauji renginiai. Nenoriu jų įvardinti konkrečiai, nes tuomet neliks netikėtumo. Galiu pasufleruoti tik vieną dalyką – jos jums tikrai patiks.

Ignas. — Ar nenusivylei savo komandos draugais?  Ar jie tau padeda ?

Prezidentė. — Mano komanda — pati geriausia.  Aišku, visuomet buvo ir bus trūkumų, tačiau kitaip ir būti negali. Mes visada padedame vienas kitam.  Manau, kad tai ir yra pagrindinis mūsų pliusas.

Ignas. — Ir vis dėlto ko nesitikėjai, kai tapai prezidente?

Prezidentė. — Kalbant nuoširdžiai, visiškai nesitikėjau, kad kelias tikslo link yra toks akmenuotas. Tačiau su administracijos bei komandos pagalba  jokie keliai tampa nebaisūs. Smagu stebėti, kaip tai, kas atrodė neįmanoma, tampa realybe.

Ignas. — Ačiū už pokalbį. Sėkmės moksle ir prasmingų darbų.